Atsiliepimai

Buvau viena iš daugelio, kuri „neranda savęs“ – rodės, kad gyvenimas, ėjo pro šalį, darbas nedžiugino, jaučiausi taip, tarsi būčiau nuolatinėje kovoje – buvau pavargusi, nusivylusi, nesupratau, kokia viso to prasmė.

Jau po dviejų  darbo su Liutauru metų, buvau viena tų, kuri pasakė: „niekada negalvojau, kad galima taip gerai jaustis“, į ką jis šypsodamasis atsakė, ką sako ir kitiems „teisingai, to neįmanoma sugalvoti, tai reikia pajausti“.

Ir šis geras jausmas vis auga, stiprėja ir yra tvarus. „Amerikietiški gyvenimo kalneliai“, buvę mano nuolatiniai palydovai, palengva nyko, žemėjo, kol ramiai ir nuosekliai atėjo ta akimirka, kurioje aš suvokiau, kad gyvenimas yra dosnus – meile, harmonija, gausa, sveikata, šviesa, ramybe ir dar begale dalykų, kurių aš neišjaučiau ir neišgyvenau iki šiol, ir kad nereikėjo kovoti ar ieškoti kažkur ten, nes laimės priežastys visada buvo mano viduje.

Liutauras yra mano Mokytojas ketveri metai. Tik ketveri metai, o pasikeitimai nepamatuojami. Man ir toliau veriasi nauji suvokimo, jausmų horizontai, nauji atradimai apie save, žmones, pasaulį, Kūrėją, matomus ir nematomus procesus. Nėra žodžių apsakyti kaip stipriai per šį laiką pasikeitė mano gyvenimas. Ir jis keičiasi toliau. Lankausi seminaruose, retrituose, praktikuoju namie. Už nieką pasaulyje nenorėčiau grįžti į tas būsenas, kuriomis gyvenau iki praktikų su Liutauru.

Išėjau iš samdomo darbo, pradėjau kūrybą kuri išaugo į sėkmingą verslą. Jaučiuosi sveika, laiminga, dėkinga. Nesitikiu stebuklų, bet jie vyksta. Ačiū Liutaurui už kantrybę, tikėjimą manimi, praktikas. Nėra žodžių dėkingumui išreikšti, gal todėl taip ilgai ir užtrukau su atsiliepimu, nes vis norėjos kažko tokio ypatingo, taip pat ypatingo, kaip ir pokyčiai mano gyvenime. Liutaurai, Nuoširdus Dėkui!

Nuostabūs pojūčiai po Liutauro seminaro! Mes prisipildėme Dieviškos meilės, išsimaudėme džiaugsme ir laimėje! Mes išmokome jausti save ir priimti Meilės energiją. Jūra jėgų, energijos ir pozityvo! Norisi apkabinti visą pasaulį ir savo sielos šiluma šildyti visus aplinkui! Liutaurai – mes suprantame, mylime ir vertiname viską, ką tu mums sakai! Mes girdime tave širdimi ir siela, mes tau DĖKINGI! Ačiū, Mokytojau! Didelė padėka seminaro organizatoriams! Labai laukiame tęsinio…

Laba diena, gerbiamas Liutaurai! Rašau Jums su dideliu dėkingumu! Praėjusius du savaitgalius buvau Jūsų seminaruose – pradedančiųjų ir intensyviose praktikose, ir esu labai laiminga ir dėkinga Dievui ir žmonėms, kurie atvedė mane į Jūsų seminarus. Tai buvo labai įdomu, naudinga ir, svarbiausia – davė man naują tikslą, naują viltį ir parodė kelią, kuriuo dirbdama su savimi galiu eiti. Paskutinius du metus aš jaučiausi esanti tamsoje, akligatvyje iš kurio bandžiau rasti išėjimą, tolimesnį kelią ir gyvenimo prasmę. Praėjusiais metais mirė mano mokytojas – labai šviesus, bagaliniai geras ir nuostabus žmogus kuris padėdavo man. Aš suprantu, kad tai tik mano kelio pradžia ir kad manęs laukia didelis darbas su savimi, bet Jūs davėte man viltį ir parodėte to kelio kryptį. Jūsų seminaruose ir meditacijose aš pirmą kartą gavau tiek daug nuostabios, švarios, šviesios ir intensyvios energijos! Ir atsakymus į klausimus kurie ilgą laiką kirbėjo mano galvoje ir širdyje. Aš pasijutau laiminga išrinktąja todėl, kad galėjau dalyvauti šiuose seminaruose. Ypač neįtikėtinai stipri buvo antros dienos meditacija, kada kvėpavome rankomis. Kažkuriuo momentu aš pajutau tokį stiprų energijos pliūpsnį – švarios, ryškios, kaip saulės šviesa, tarsi iš trečios akies – aš tarsi skridau. Siekdama susitikti su saule aš tarsi plaukiojau toje šviesoje, toje energijoje. Aš nejaučiau savo kūno ir netgi nenorėjau sugrįžti – taip nuostabu, gerai ir gražu buvo. Man atrodo, tai buvo nuostabus šviesos pasaulis apie kuri šnekama! Anksčiau meditacijose aš jausdavau energijos ir šviesios pliūpsnius, bet niekada tokių stiprių ir nuostabių. Aš suprantu, kad man labai ir labai daug reikia dirbti su savimi ir laukia ilgas kelias, bet aš Jums dėkinga, kad Jūs man suteikėte galimybę pamatyti šį kelią. Ačiū, kad Jūs esate ir už viską ką mums duodatę ir kaip mums padedate! Daug meilės, sveikatos ir nuostabios energijos Jums! Su pagarba, D.

Ačiū! Jūs – tikras stebuklas! Labai laiminga pažindama Jus (buvau pas Jus susitikime Elcore Rygoje). Viso ko geriausio! O.

Sveiki, Iveta! Šiandien buvu seminare 77 mokykloje. Aš visiškai sužavėta!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Skraidau kaip balionėlis! Norisi gyventi!!!! Mylėti!!!!! Kurti!!!! Dėkoju už neįkainuojamą darbą!!! ačiū! Dėkoju Su pagarba, O.

DIDELIS AČIŪ UŽ SEMINARĄ VILNIUJE, Liutauras mus pataisė konkrečiai:
– Pas mane dingo sunkumas keliuose;
– Dingo peties sąnario spazmai;
– Pastebimai palengvėjo galvoje – praėjo problemos, neramumas;
– Praėjo rankų ir kojų sąnarių laužymas;
– Atsirado lengvumo jausmas visame kūne;
Po seminaro į senamiestį nuėjome pėstute – ėjome pasišokinėdami, lengvai lengvai, tarsi mums 30 metų.
Tiesiog stebuklai!!! AČIŪ!!!

Atsiliepimas apie seminarą gamtoje:
Liutaurai, tai buvo nepakartojama!
Mes ištirpome nežemiškoje meilėje ir nesuvokiamoje Malonėje!!!
Ačiū!

Labai noriu pasidalinti įspūdžiais apie seminarų įtaką mūsų organizmui. Nesu super jautri, labai silpnai energiją pradėjau jausti 2015 metų rudenį. 2016 sausį pakankamai stipriai pajutau energiją delnuose. Todėl noriu pasakyti, kad seminarų poveikį gali pajausti kiekvienas žmogus, netgi nelabai jautrus. Šių metų vasarį buvo mano pirmas susitikimas su Liutauru jo vedamame seminare. Pastebėjau, kad po dalyvimo seminaruose, kvėpavimo praktikų namuose, man nebėra noro pamiegoti popietinio miego – energijos užtenka visai dienai. Man 65 metai, miegu apie 6-7 valandas. Po pirmo seminaro sirgau tris dienas – šiek tiek pakilo temperatūra, labai pakilo spaudimas, skaudėjo apatinė nugaros dalis ir iš rikiuotės išėjo vestibuliarinis aparatas. Po trijų dienų šiek tiek vis dar neramino vestibuliarinis aparatas, galvoju, tai gali būti susiję su energetinių kanalų prasiplėtimu. Po mėnesio aš jau nebejutau savo vestibuliarinio aparato. Po kiekvienos dienos seminare, grįžus namo man jau nebesinorėjo greitai eiti miegoti, mes juk kaupdavom energiją. Tai parodo, kad organizme vyksta didžiuliai pokyčiai, fiziniai arba dvasiniai, kurių mes net nepajaučiame! Ir štai, apie paskutinį seminarą. Ryte, einant į seminarą norejau Liutaurui užduoti klausimą kaip dirbti su stuburu? Tuoj pat atėjo atsakymas, kad mes kaip tik tai darysime seminaro metu. Viską atlikau sąžiningai – ir kvėpavimus, ir su emocijom, ir su nusiteikimu. Fantastiškas rezultatas! Naktį išmiegojau 10 valandų! Prabudus, prisiminiau nuostabius sapnus. Man tai padėjo suvokti, kad visos problemos yra išsprendžiamos. Aš domiuosi darbu su pasąmone, tačiau nežinau nei vieno, kuris būtų pasiekęs tokių rezultatų! Išreiškiu pačią didžiausią savo padėką ir dovanoju savo meilę Liutaurui už tą didžiulį darbą, jėgą, galingą energiją kurią jis dovanoja kiekvienam atskirai ir visiems kartu! Ir visa tai daro savo asmeninio gyvenimo sąskaita. Ačiū! (atrodo, kad šis žodis išreiškia tiek nedaug!). L.

Laba diena! Buvau seminaruose vasario 13-14 d. Nuostabu! Aš buvau pirmą kartą ir jokių stebuklų tikėtis negalėjau. Tačiau, kaip jo lekcijos įkvėpia keisti savo dvasinį gyvenimą, taip praktiniai užsiėmimai pripildo džiaugsmu, šviesa ir ramybe. Dėkoju Jums už galimybę susipažinti su kitokiu pasauliu!

Labas vakaras! Dar kartą noriu pasakyti – Ačiū Liutaurai! Šiandien, po individualaus seanso išėjęs į gatvę pajutau taip, tarsi mano atmerktų akių vokus prilaiko rankos ir aš galiu matytu toliau, giliau, daugiau! Viskas aplinkui taip atgijo! Ačiū jums už tai! Pažiūrėsim kas gi bus toliau!

Pirmą kartą Liutauro seminare apsilankiau praėjusių metų pavasarį. Buvau ten tik vieną dieną. Buvo labai sunku išsėdėti, o taip pat ir viską daryti/praktikuoti, bet vėliau supratau, kad man praeina skausmai juosmens srityje ties stuburu, ten man buvo gan skausminga 4 mėnesius. Vėliau seminaruose lankiausi reguliariai, tapau ramesnė, pagerėjo miegas. Apie 6 menesius vartojau nestiprius, tačiau visgi raminančius vaistus, bet po seminaro rugpjūtį man jie nebereikalingi! Ačiū! D.

Labas rytas! Va čia tai buvo seminaras! Man gerai pavyko “atsijungti”! Vakar vakare atidarau burną ir šneku, o mano balsas skambėjo taip stipriai, kad net pati nustebau. Aš pasiekiau rezultatą! Dėkoju už galimybę dirbti su savimi, galimybę vystytis! Linkėjimai! I.

Esu labai dėkinga už galimybę sutikti tokį paprastą ir be galo širdingą žmogų kaip Liutauras! Tai mano pirmasis seminaras pas jį, tačiau aš jau spėjau gauti ir pajausti tokias emocijas, kokių jokiose kitose dvasinėse praktikose per daugelį paskutinių metų aš nejausdavau. Ilgiausiai iki šiol aš praktikuoju krija jogą, sąmoningai bandžiau ir netgi verčiau save kurį laiką medituoti, bet man tai buvo per sunku. Aišku, aš kol kas labai trumpai praktikuoju su Liutauru, bet svarbiausia, kad aš noriu medituoti su džiaugsmu, todėl kad aš noriu vėl ir vėl pajausti ir mėgautis tais pojūčiais, kuriuos aš pajutau meditacijų metu! Nežiūrint į tai, kad mintys vis dar klaidžioja, tačiau kažkas tame yra! Man buvo visai lengva dvi po valandą trukusias meditacijas praleisti su savimi, kas iki šiol nebuvo pavykę. Džiaugiuosi savo nedidele sėkme! Ačiū už Jūsų darbą, laiką, už tai kad stengiatės dėl mūsų visų! Linkiu Jums sėkmės! Su pagarba, L.

Liutauro seminaruose dalyvauju pusantrų metų! Tai buvo stipru! Energija mane sukrečia! Mane traukia paprastumas ir laisvė, todėl ir lankau seminarus. Sėdėti jau lengviau, nors kartais ir užmiegu (pavalgius)!

Noriu pasidalinti savo pojūčiais apie meditaciją, per kurią kaupėme energiją per šoninius kanalus:
– Buvo aiškiai jaučiamas fizinis skausmas šonuose, ten kur iškėpiame,
– Kartais jausdavau pykinimą,
– Vienu momentu buvo jausmas, jog tuoj prarasiu sąmonę, svaigo galva,
– Kartais per meditaciją jausdavau smarkų skausmą galvos viršuje,
– Bendrai, per visas keturias seminaro dienas buvo jaučiamas persilaužimas, po kurio tapo gerokai lengviau.

Sveiki! Noriu pasidalinti savo pojūčiais po seminaro su Liutauru. Seminaruose dalyvauju nuo praėjusių metų rugpjūčio mėnesio. Per meditacijas nusprendžiau sėdėti sukrižiuotomis kojomis ant grindų – buvo sunku išsėdėti, bet viduje buvau įsitikinusi, kad vyksta kažkas panašaus į askezę, tiesą pasakius, aš visiškai nieko nesitikėjau. Man labai patiko Liutauro asmenybė, todėl tęsiau dalyvavimą seminaruose. Antrą seminaro dieną, per paskutinę meditaciją, per visą stuburą pajutau šilumą. Pojūčiai buvo neapsakomi! Buvo lengvas šokas nes netikėjau, kad tai gali iš viso būti! Man pradėjo tekėti ašaros! Aš buvau tokia dėkinga Liutaurui, kad sau tyliai pagalvojau „duok Dievuli šitam žmogui ilgą gyvenimą, nes jis turi gebėjimus ir jis realiai padeda žmonėms!”. Didelis ačiū už tai, kad organizuojate šiuos seminarus.

Po apsilankymo seminare jaučiu pokyčius – niekada anksčiau nepastebėjau, jog gamta yra labai labai graži, ryškių ir švarių spalvų! Ir dar – yra nuolatinis šventės ir džiaugsmo jausmas! Ačiū! Laimės jums! M.

Dėkoju už pozityvius seminarus išeiginėmis dienomis! Per pastaruosius metus kol lankiausi seminaruose, praktikavau namuose ir susitikinėjau su Liutauru, mano būsena ir būklė gerokai pagerėjo! Mano gydytoja man pasakė jog mane jau „išrašo“ (Parkinsono liga). Man dabar lengviau kalbėti, bendrauti su žmonėmis, sumažėjo rankų drebėjimas ir pagerėjo raumenų tonusas! Atsirado daugiau ištvermės ir jėgų! O anksčiau man buvo sunku išlpauti indus ir pakelti arbatos puodelį!!! Geros dienos! T.

Noriu išreikšti savo dėkingumą Liutaurui už sugrįžusį norą gyventi. Prieš metus įslinkau pas Jį į kabinetą tarsi karo negandų išsekinta senolė, sunkiai gaudydama kvapą nuo lipimo į antrą aukštą. Buvau praradusi ne tik fizines jėgas, bet ir viltį, kad dar kada nors galėsiu gyventi aktyvų gyvenimą. Buvau ką tik perkopus keturiasdešimtmetį, bet jau gyvenau kaip 80-metė. Sunkiai, vos vos krutėdama. Iššūkiu man tapdavo kiekvienas išėjimas iš namų. Apie vakarines pramogas ar aktyvų laisvalaikį net nebesvajodavau. Jau buvau atsisakiusi ir profesinės veiklos, vegetavau apie namus ir tai tik 3-4 valandas per dieną. Likusį laiką bandydavau kažkaip pailsėti, atgauti jėgas. Nesėkmingi mano bandymai kažkaip atgauti kažkur dingusią sveikatą tęsėsi kelis metus. Medikai, ištyrę visas įmanomas diagnozes (nuo smegenų auglio iki mažakraujystės) vis patvirtindavo, kad nieko neranda ir galų gale pasiūlė pagerti antidepresantų. Medicinos profesoriaus žodžiais tariant: „Gal padės… Kai kuriems padeda“. Antidepresantų negėriau, tikėjausi rasti žmogų, kuris iš tiesų suprastų, kas su manimi ne taip ir iš tiesų sugebėtų padėti. Ir tuo žmogumi buvo Liutauras. Jo ir energetinių praktikų dėka ,,numečiau“ 40 metų, sugrįžau prie savo profesinės veiklos, vėl galiu gyventi aktyvų, visavertį gyvenimą. Tik dar aukštesnės kokybės, nei iki krizės: daugiau spalvų, daugiau jausmo, didesnis pasitikėjimas savimi, geresni santykiai su artimaisiais ir vis didėjanti vidinė laisvė. Apie ką anksčiau net svajoti nesvajojau, neįsivaizduodama, kad taip gali būti. Savo asmeniniu patyrimu galiu paliudyti, kad dėka Liutauro pagaliau randasi tikrai kokybiškas pagalbos žmogui būdas: efektyvus, holistinis ir maksimaliai pritaikytas kiekvienam pagal jo poreikius. Ačiū Gydytojau, ačiū Mokytojau! L

Dar visai neseniai perskaičiusi šį tekstą būčiau tiesiog pasigrožėjusi vaizdingomis metaforomis ir mįslinga poeto fantazija arba dar blogiau, būčiau nusprendusi, kad tai eilinė didaktinė banalybė, iš esmės nieko nereiškianti. Dar visai neseniai nebūtų net mintis kilusi, kad visa tai, ką Rumi čia surašė, yra ne literatūriniai saldėsiai ir gražios hiperbolės, o tikrų tikriausia realybė. Realybė, kurią dėka Liutauro teko patirti visoje jos pilnatvėje, per retritą Las Terrenoje. Tiksliai taip, žodis po žodžio, kaip buvo surašyta prieš aštuonis šimtmečius. Pradedant išdidumu, mėgavimusi kvailomis mintimis, baigiant į saulę pakelta galva ir žengiant tarp gėlių. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad iš tiesų galima išgyventi susitikimą su saule, patirti gėlės žiedo sakralumą ar net išgyventi savo žmogiškumą, nė iš toli nepanašų į tą įprastą, apsiribojantį pavadinimais ir įvaizdžiais. O galų gale iš tiesų pajauti, kad visą gyvenimą ,,vaikščiojai savo paties šešėlyje“, kaip kad rašė poetas. Dabar man jo posmas skamba kaip absoliučiai konkretus receptas dvasinei sveikatai atgauti. Kažkas panašaus į: ,,Įpilkite dvi stiklines pieno; įberkite šimtą gramų cukraus ir t.t…“. Po to kai išgyveni visas šio recepto sudėtines dalis savo nuosavu kūnu, nebelieka jokios mistikos, išgaruoja bet koks banalumas. Nes tai, kas čia parašyta yra be galo tikra ir realiai veikia. Nesakau, kad yra lengva nustoti ,,mėgautis savo kvailomis mintimis“ arba vieni juokai ,,melstis už savo vaizduotės pabaisas“. Dar ir kaip nelengva. Bet pakeli rankas į saulę ir jauti, kaip tas kvailumas ima garuoti lyg pernykštis sniegas, o protą užvaldžiusios pabaisos išsilaksto. Ir nėra taip jau sunku, jei tik vėl ,,kelsiesi ir ieškosi šviesos“ kiekvieną kartą suklupęs. ,,Žvelk saulės kryptimi“, ką mes ir mokėmės daryti praktikų metu, ir būsi: išgydytas / išvalytas / prikeltas naujam gyvenimui / atvertas / sugrąžintas pats sau. Po retrito, kuriame pagal kelių šimtų metų senumo receptą buvo gydomos mūsų sielos namo parsivežiau be galo daug susivokimų apie save. Kai kurie iš jų nepatyrusiai ausiai galėtų skambėti kaip absoliučiai asocialus egoizmas, bet aš džiūgauju, nes: nebesijaučiu kalta visada ir dėl visko, nes prasivalius sąmonei, stipriai nusvarbėjo kitų žmonių lūkesčiai ir poreikiai, kuriuos nuolat stengiausi patenkinti. manęs kaip marionetės už virvučių nebetampo proto diktuojamos ,,vertybės” – pripažinimo, garbės, pranašumo. Atsigavus sielai, aiškiau girdisi ir jos norai, o jie stipriai kitokie. Gera gyventi pagal sielos norus ir tai man jau nebe metafora, o realus patyrimas. Kol kas dar trumpas, neryškus, bet jau tikras, nebesugalvotas. Iš retrito parsivežiau ir labai stiprią viltį, kad įmanoma gyventi jaučiant save, atmerktomis akimis matant visas gyvenimo spalvas ir gebant jomis skonėtis. Ir kad įvykę tokio buvimo patyrimai pasitarnaus man švyturiu brendant link pastovumo tokioje gyvenimo kokybėje. suvokiau (pajutau, išgyvenau), kad veiklos ir pavadinimai neduoda to, ką aš įsivaizdavau, kad duoda. Kad visa tai visiškai nesvarbu, psichologė aš šiandien ar siuvėja. Man nesvarbu, kaip save vadinu ir kokiu nauju projektu aš save ketinu realizuoti, ne veikla man suteikia prasmės ir gyvenimo džiaugsmo, o tik jausmas: meilė, pilnatvė, ramybė. Kas kyla iš šių jausmų pertekliaus kaip veikla ar kaip produktas – tas vertas gyvuoti. Visa, kas sugalvota – niekalas. Tik ne šiaip niekalas – gyvybinę energiją sekinantis niekalas. sužinojau, kad esu meilės narkomanė, fanatė, daugybę metų badaujantis, perdžiūvęs Afrikos beduinas. Meilės man reikia kaip oro ir tikrai ne tiek mažai, kiek gali duoti žmonės. Man reikia pilnų kibirų, sklidinų cisternų kasdien. Privalau nukreipti savo meilės troškulį į kitą šaltinį ir nebeprievartauti žmonių. Kad ir kiek jie duotų – vis tiek man bus mažai. Retrite mano troškulys buvo nukreiptas į neišsenkančius šaltinius. Ačiū Liutaurui už visa šias parsivežtas dovanas ir ačiū Dievui už Liutaurą.

Po retrito Dominykos Respublikoje

Persų kilmės poetas ir mistikas Rumi dar XIII a. pradžioje yra surašęs tokį posmą:
Gali būti išdidus ir savimi patenkintas, tačiau
koketuodamas įspūdžio saulei nepadarysi.
Nustok vaikščiojęs savo paties šešėlyje,
mėgaudamasis kvailomis mintimis.
Pakelki galvą, pažiūrėk į saulę,
ženki tarp gėlių, tapk žmogumi.
Negyvenk tamsoje kaip naktinis paukštis,
melskis už savo vaizduotės pabaisas.
Kelkis ir ieškok šviesos, žvelk saulės kryptimi.
Jalad ad Din (ad Din) Rumi

Kai pirmą kartą išgirdau Liutaurą sakant: ,,Gyvenime turi daryti tai, ką nori”, – pamaniau, kad tai dar viena iš tų naivių metaforų, kuriomis visi dalijasi savo feisbuko sienose. Prieš tris metus niekas manęs nebūtų įtikinęs, kad iš tiesų galima gyventi taip, kaip nori, daryti gyvenime tai, ką nori ir dar visu tuo mėgautis, be jokios savigraužos. Buvau giliai įsitikinusi, kad gyvenimas privalomai turi būti sunkus. Darbas – varginantis, santykiai su artimaisiais – komplikuoti, nes kitaip nebūna, o savijauta – daugmaž pakenčiama, jei diena išpuola geresnė. Taip pat maniau, kad nuolatinis savęs varymas – turiu/privalau/reikia – yra labai išmintingas, suaugusio žmogaus pasirinkimas. Daryti ką nori, kaip nori ir dar tuo mėgautis, mano (suaugusio ir išmintingo žmogaus!) manymu, galima buvo tik žalioje vaikystėje. Ir tai, jei pasisekė su tėvais. Kantriai vedama Liutauro ir praktikuodama, pamažu pradėjau laisvėti. Anuomet būčiau sakiusiu: ,,Pradėjau vaikėti”. Dabar aš jau pati sakau žmonėms: ,,Turi gyvenime daryti tik tai, ką nori daryti”. Nes aš jau žinau, kad tai yra įmanoma. Nes jau pati taip gyvenu. Jei dar prieš tris metus nebūčiau net įsivaizdavusi, kaip galima džiaugtis darbų pilna diena dar neatsikėlus iš lovos, dabar jau taip ir darau. Aš džiaugiuosi pirmadieniu, nes eisiu į darbą; džiaugiuosi papildomais darbais, nes jie įdomūs; mėgaujuosi laiku po darbo, nes jis malonus. Džiūgauju šeštadienio rytą jaukia ir namine diena. Kaifuoju sulaukusi svečių. Tyliai sau dainuoju likusi viena. Iš mano gyvenimo dingo visos veiklos, kurios mane slėgė, vargino, kurias dantis sukandus tempiau, kaip kryžių į Galgotos kalną. Iš gyvenimo dingo net ir žmonės, bendravimas su kuriais buvo stipriai varginantis, bet kažkodėl privalomas. Vieną rytą atsibudus susivokiau, kad nebedarau nieko, ko nenoriu. Ir (staigmena!) dėl to nelikau nei nuoga, nei basa. Dėl to manęs niekas nepasmerkė, žmonės neatstūmė, dangus su savo rūstybe taip pat neužgriuvo. Priešingai, žemiškai svertais matuojant, dabar gyvenu dar geriau. Esu sveikesnė, turiu daugiau draugų, uždirbu daugiau pinigų, netgi turiu daugiau laisvo laiko. Man tai pats tikriausias man pačiai nutikęs stebuklas. Stebuklas, nutikęs Liutauro, Jo mokymo ir Jo praktikų dėka.